Aukščiausia viršūnė mano gyvenime

Kiekvienų atostogų metu man norisi užkariauti bent vieną viršukalnę. Į Madeirą važiavau su tikslu – užkopti į auščiausią jos kalną, todėl jau antrą viešnagės dieną susikrovėme pagrindinius daiktus į kuprinę ir išsiruošėme žygiui. Mūsų laukė 1861 m aukščio viršūnė – Pico Ruivo.

Šią vietą galima pasiekti dvejais keliais. Vienas yra daug lengvesnis – galima automobiliu atvykti į Vereda do Pico Ruivo automobilių stovėjimo aikštelę ir iš ten porą kilometrų pasivaikštant pasiekti viršūnę.

O mes norėjome išmėginti savo jėgas, todėl pasirinkome sudėtingesnį maršrutą. Automobiliu atvykome iki Pico do Arieiro – daugiau nei 1800 m siekiantį, trečią pagal aukštį salos tašką. Nuo jo pėsčiomis leidomės žemyn, po to kilome iki Pico Ruivo. Teko įveikti daug stačių laiptų, siaurų takelių, nuo kurių pažvelgus į apačią pradėdavo svaigti galva. Kirtome tamsius, drėgnus tunelius, iškastus tam, kad būtų galima pereiti iš vienos kalno pusės į kitą. Tad šiam žygiui rekomenduoju turėti prožektorių ar telefoną su juo.

Ko dar gali prireikti žygio metu? Šiltesnių rūbų. Automobiliu užkilus į Pico do Arieiro, pūtė šaltas vėjas – aš būčiau buvusi laiminga net turėdama pirštines! Vilkėjau termo rūbus, sportines kelnes ir džemperį su pašiltinimu. O kelionę pradėjau dar ir su striuke! Tik vėliau ją nusivilkau. Būtinai avėk patogią avalynę, geriausia – skirtą kalnams, kad į uolas nenusidaužytum pirštų.

Žygio metu už kiekvieno kampo laukdavo netikėtumai. Kaip pavyzdžiui, uolų nuošliaužos, takelių susiaurėjimai ar net jų nebuvimas… Kaip tik naujas posūkis – taip staigmena. O viršūnės toli gražu nesimato…

Kilę, nusileidę ir vėl kilę, drebančiomis kojomis pagaliau užkopėme į Pico Ruivo. Viršūnę pasiekėme per 3 valandas. Tai aukščiausia vieta, į kurią kada nors man teko užsiropšti tokiomis sudėtingomis sąlygomis. Jausmas buvo tikrai nerealus! Daug kartų norėjau pasiduoti ir eiti atgal, nes nebepavilkau kojų, kurios pavirto į sunkias kalades. Šluosčiau kaktą nuo sūraus prakaito ir gaivinausi vandeniu, kurį taupiau iki paskutinės akimirkos. Bet aš tai padariau – įlipau į savo gyvenimo kalną!

Tokiam dienos žygiui su savimi pasiimk vandens ir užkandžių pasistiprinimui. Mes, kaip ir pirmą žygio levandomis dieną, į kuprinę įsidėjome sočius pietus – sumuštinius.

Poilsio minutėlėmis, kuomet prisėsdavau atgauti kvapą, žiūrėdavau į tą, atrodo, nepasiekiamą viršūnę, ir galvodavau, kad norėčiau būti kalniete. Gyvenčiau kalnų trobelėje ir ganyčiau avis. Visą dieną sėdėčiau ir stebėčiau gamtą. Poilsis mano smegenims! Labai dažnai save pagaunu taip galvojant ir dabar… Labai dažnai šis noras mane aplanko ir dabar…

Žygio kalnuose metu spėjau ir dar daugiau keistų minčių prisigaudyti ir iš karto jas paleisti. Kalnai moka iš manęs išsiurbti negatyvą ir įpūsti pozityvo. Šiaip ne taip atšliaužus iki viršūnės,  atgal tuo pačiu keliu grįžti nesiryžau. Iš mano veido išraiškos galima suprasti, kad jėgos buvo apleidusios mane 🙂 Nusprendžiau pataupyti kojas kitiems žygiams ir ėjau iki Vereda do Pico Ruivo automobilių stovėjimo aikštelės, kur manęs turėjo atvažiuoti pasiimti Romas.

Romas grįžo atgal tuo pačiu keliu iki Pico do Arieiro ir važiavo paimti manęs. Iki pradinio žygio taško nusigavo per 1,5 valandas – ne ėjo, o bėgo visą kelią! Einant į priekį, matėme daug bėgikų, lakstančių po kalnus. Grįžtant Romas tapo vienu jų 🙂 O su mašina iki manęs nuvyko per  1 val., kadangi reikėjo apvažiuoti tuos pačius kalnus. Bet laikas, kol laukiau jo, tikrai neprailgo.

Kol Romas bėgiojo po kalnus ir važiavo link manęs, aš ramiai pasivaikščiodama pasiekiau aikštelę, kurioje atsigulusi ant žolės, žiūrėjau į pro kalnų viršūnes slenkančius debesis.  Jaučiausi pabėgusi nuo civilizacijos, nuo žmonių ir net pati nuo savęs. Kalnuose pamiršau visas problemas,  niekas nerūpėjo – tik kaip kuo ilgiau išlaikyti šią akimirką.

Jėgų grįžti iki Pico do Arieiro neturėjo ir viena vokiečių šiema. Ją mes pavežėme iki artimiausio miestelio, kur jie pasigavo taksi. Jei nesi tikras savo jėgomis, rekomenduoju ir tau kopti tik į vieną pusę, o atgal grįžti su taksi, tik jį reiktų užsakyti iš anksto, nes atsidūrus Pico Ruivo gali nebūti ryšio, todėl transporto išsikviesti nepavyks, teks ilgai sėdėti ant akmens (taip nutiko būtent tai vokiečių šeimai). Jei nesi fiziškai pasirengęs, verčiau kalnų viršūnėmis pasigrožėk užvažiavęs automobiliu iki minėtos automobilių stovėjimo aikštelės.

O mes po tokio žygio atsipūsti neturėjome kada – kitą dieną vėl laukė kojų mankšta nepaprastame gamtos stebukle – Šv. Lorenzo rage (Ponta de Sao Lourenco ).

 

Pasidalink:

Susiję įrašai

Mažai žmonijos paliesta vieta – šv. Lorenzo ragas

Trečioji diena saloje – vėl aktyvi ir kupina nuostabių vaizdų. Aplankėme šv. Lorenzo ragą (Ponta de Sao Lourenco) – labiausiai į

Levadomis iki 25 krioklių

Madeira garsėja levadomis – tai specialios drėkinimo sistemos, kanalai, surenkantys rezervuarų bei lietaus vandenį ir gabenantys jį į mažiau kritulių

Madeira: kur tik pasisuksi – visur nuostabūs vaizdai

Renkantis kelionių kryptį, aš pirmiausia atsižvelgiu į tai, ar kraštas, į kurį norėčiau nuvykti, pasižymi gražia gamta, kadangi esu jos

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *