Phong Nha-Ke Bang nacionaliniame parke

Phong Nha miestelyje išaušo rytas. Tik nosies galiukas kyšojo, o kūnas buvo susisukęs į antklodę, tarsi į kokoną. Virsti į drugelį ir palikti lovą nesinorėjo, nes kambaryje vėsu – apie 15-a laipsnių. Šaltis ėjo pro neužsidarantį langą, kai lauke buvo 12-a laipsnių. Kai atvykome į Phong Nha-Ke Bang nacionalinį parką, smarkiai atvėso.

Vietiniai nebuvo pasiruošę tokiam atšalimui, pavyzdžiui, namuose, kur apsistojome (nakvynė kainavo 10 eurų), nebuvo net šildytuvo. Užtat mes vėsesniam orui buvome pasiruošę – iš kuprinių išsitraukėme šilčiausius rūbus ir pirmyn tyrinėti krašto. Pavalgę šaltus pusryčius (kiaušinienę, kurią paruošė namų šeimininkė, spėjo atšalti, kol ją atnešė prie stalo), išsinuomoję motorolerį (visur, kur gyvenome, šeimininkai turėjo motorolerių nuomai, papildomai niekur ieškoti nereikėjo),  8 val. ryto išvažiavome apžiūrėti nacionalinio parko, įkurto 2001 m., kuriame slepiasi šimtai urvų ir grotų. Mūsų tikslas – dvi uolos – Paradise ir Phong Nha.

Į Paradisę uolą važiavome apie 20 km. 12 laipsnių nedžiugino – gėlė rankas, aštrus vėjas plakė veidą. Sukišau jį į Romo kapišoną ir akies krašteliu žvalgiausi po vietoves – visur žali kalnai ir smaragdinės upės.  Nuostabi gamta!

Viename iš gamtos stebuklų – kalnuose – slepiasi ir Paradise uola. Palikę motorolerį aikštelėje, dar pusvalandį ėjome iki tikslo. Buvo galima išsinuomoti vairuotoją su golfo laukų mašiniuku, bet mes norėjome išjudinti sustingusius kaulus.

Kai tiesus kelias baigėsi, teko kojas pamiklinti lipant į kalną, kuriame ir yra uola. Striukė nuimta, vandens buteliukas ištuštėjęs – rytinė mankštelė padaryta. Taip mes atsidūrėme viršūnėje, kurioje – tamsus įėjimas į Paradise uolą.

Ši uola maloniai nustebino! Pirma, ji labai erdvi dėl aukštų lubų, todėl nėra klaustrofobijos jausmo. Antra, uolos apšvietimas yra gelsvas, o ne spalvotas, kaip kitose uolose, kuriose esu buvusi ankščiau. Kai visur vienoda šviesa nesijaučia kičo, dėl to aplinka atrodo daug natūraliau. Trečia, uola yra kelių kilometrų ilgio, tad užtrukome porą valandų, kol nuėjome iki galo ir grįžome atgal. Ketvirta, vaizdai su stalagmitais ir stalaktitais – tikrai įspūdingi. Beje, šį objektą aplankėme anksti ryte, todėl turistų buvo vos vienas kitas, todėl atrodė, kad tokioje didelėje uoloje esame vieni.

Palikę Paradise uolą išjudėjome link Phong Nha centro, kur tęsėme savo uolų atradimus. Į Phong Nha uolą patenkama tik plaukiant laivais, talpinančiais apie 14 žmonių. Perkant bilietus į uolą, kurių kaina priklauso nuo to, kiek keleivių bus valtyje (mokama už visą valtį, todėl reikia prisivilioti daugiau žmonių, kad būtų galima pasidalinti valties kainą), reikia išsirinkti maršrutą. Vienas yra trumpesnis, kai plaukiama į uolą, pasivaikščiojama joje ir grįžtama atgal (trukmė 2 val), o kitas maršrutas – plaukiama į urvą, kopiama į uolą ir grįžtama atgal (trukmė 4 val.).

Kadangi mes neturėjo daug laiko, rinkomės trumpesnį maršrutą. Prie mūsų prisijungus šešių australų kompanija, išjudėjome link uolos.

Plaukiant atsivėrė nerealūs vaizdai – ramus vietinių gyvenimas palei smaragdinę upę ir šią idilę  saugantys kalnai. Nustebino mini keltas, plukdantis vietinius per upę, kur valtininkas pats irkluodavo nedidelę valtį.

Besigrožint gamta ir vietinių kasdienybe, įplaukėme į uolą, kuri yra gan erdvi – joje įmanoma prasilenkti dviem laivams. Paplaukiojus po vidų, buvome išlaipinti į sausumą, kur galėjome pasivaikščioti. Nors ši uola nėra tokia įspūdinga kaip Paradise, įdomu tas, kad Phong Nha uola yra vandenyje. Dėliojant maršrutą, rekomenduoju pirmiausia aplankyti šį objektą, o tada – Paradise.

Phong Nha-Ke Bang nacionaliniame parke yra begalė uolų, bet vienai dienai užtenka apsiriboti dvejomis mažesnėmis uolomis. Kaip antai, šiame parke yra ir didžiausias pasaulyje kalnų urvas, pavadintas Son Doong, kuris buvo atidarytas tik 2013 metais, bet ekspedicija į jį trunka 4 dienas. Kaip supratai, uolų regione nestinga, svarbu nustatyti laiką, kiek gali skirti urvų pažinimui ir ar joms reikia fizinio pasirengimo. Dėl neaplankytos didžiausios uolos ir platesnio apylinkių pažinimo norėtųsi grįžti į šį regioną, kadangi pasidžiaugti gamta turėjome tik vieną dieną, o laikas praskriejo.  Keliaujant motoroleriu po apylinkes, nusukdavome nuo pagrindinio kelio ir važiuodavome tik vietiniams žinomais keliukais, kuomet ši vietovė dar labiau atskleidė savo grožį.

Aplankę du urvus ir pavažinėję kalnuotais keliukais, pavakarę pajudėjome link Dong Hoi, iš kur lėktuvu skridome į Vietnamo sostinę Hanojų. Iki oro uosto vykome mašina – užsisakėme pervežimą iš šeimininko, pas kurį gyvenome, kad kelionė būtų greitesnė ir nereiktų dvi valandas dardėti autobusu.

Manau, kad greitu metu šis miestas bus puikus turistų traukos objektas, kadangi važiuodami iki oro uosto, pamatėme, kaip sparčiai dygsta namai, viešbučiai. O mes daug keliautojų nesutikome – galbūt vėsus oras atbaidė, bet pabendravome su vietiniu jaunimu, kuris čia puikiai kalba angliškai, kas nebūdinga vietnamiečiams.  Labai džiaugėmės nepabūgę vėsumos ir aplankę tokį gražų gamtos kampelį – Phong Nha-Ke Bang nacionalinį parką.

Pasidalink:

Susiję įrašai

Paskutinė atostogų para Hošimine

Pailsėję Fukuoko saloje, paskutinę atostogų parą praleidome Hošimine – kur pradėjome, ten ir baigėme pasimatymą su Vietnamu. Atskridę, įsikūrėme tame

Fukuoko saloje – gražiausi Vietnamo paplūdimiai

Atvėsę Vietnamo šiaurėje, paskutines atostogų dienas praleidome vėl šiltuose pietuose. Iš sostinės Hanojaus nuskridome į Fukuoko (Phu Quoc) salą, kuri

Vietnamo sostinė – Hanojus

Po turo Long bay, grįžome į Hanojų ir skyrėme daugiau laiko antram pagal dydį miestui, turinčiam virš 1,4 mln. gyventojų.

5 Replies to “Phong Nha-Ke Bang nacionaliniame parke”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *