Kelionė su vietiniais link Phong Nha

Po viešnagės Hojane laukė visa diena kelionės iki Phong Nha vietovės. Ją pasiekėme važiuodami traukiniu ir autobusu. Iš Hojano su viešbučio, kuriame buvome apsistoję, transportu nuvažiavome iki Da Nang traukinių stoties, iš ten pajudėjome traukiniu iki Dong Hoi, o nuo pastarojo važiavome vietiniu autobusu. Kelionė buvo ilga, bet jos metu iš arčiau pamačiau vietinių keliavimo ypatumus ir Vietnamo gamtą.

Traukiniu važiavome virš 5 valandų. Didžiąją dalį jų prastovėjau kartu su Romu vagonų pereinamajame koridoriuje. Atsidarius langą, į save godžiai gėriau besikeičiančius kalnų ir jūros vaizdus. Sėdėti savo vietoje prie neatsidarančio lango nenorėjau, kad nepraleisčiau nė vieno ryškaus epizodo. Tai buvo pati įsimintiniausia kelionė traukiniu, kuomet visą laiką akis maitinau nuostabiais vaizdais, o joms buvo negana. Per kūną bėgiojo šiurpuliukai, kai traukinys riedėjo skardžiais, kurių apačioje mus įtraukti norėjo pasišiaušusi jūra. Dar daugiau mistiškų akimirkų patyriau,  kai traukinys panirdavo į debesį, kabojusį virš kalno. Keistai malonus jausmas apimdavo – grožėdamasi gamta, truputį bijojau jos.

 

Pro vieną lango pusę gamta žavėjo savo paslaptingumu, o pro kitą – atsiskleidė Vietnamo kaimo gyvenimas. Ryžių laukuose, pliaupiant lietui (visos kelionės metu tai buvo vienintelė diena, kai lijo lietus), dirbo žmonės, susmigę į vandenį ir purvą. Pasirodo, Vietnamas pagal ryžių eksportą yra antroje vietoje pasaulyje. Todėl laukuose dirba ir vaikai, ir seni žmonės. Įdomu, kad šiaurėje ir pietuose skiriasi ryžių sodinimo būdas. Pietuose ryžiai – sėjami, o šiaurėje – kiekvienas daigelis sodinamas rankomis.

Vietose, kur ryžiai neauga, pievose ganosi juodi, kaip smala, jaučiai – visai kitokie nei Lietuvoje.

O tarp ryžių laukų ir pievų, kuriose ganosi galvijai, yra įsiterpusios kapinės. Atstumai tarp kapų didžiuliai. Turėtų būti liūdna numirėliams be kaimynų… Tolėliau nuo kapinynų kuriasi gyvenvietės. Kaimai Vietname daug skurdesni nei pas mus.

Kol akyse keitėsi gyvenviečių vaizdai, kojos prašydavo poilsio, todėl eidavome į savo vagoną  prisisėsti. Jame virė gyvenimas, kurį su įdomumu tyrinėjau. Keistai jaučiausi, kai šalia mūsų atsisėdo basakojis vyras. Kaip žinia, vietnamiečiai nemėgsta batų. Stebėjausi, kai vagono gale čiuvelis visu garsu klausėsi muzikos, bet kitiems keleiviams tai netrukdė ir niekas nepasiūlė naudotis ausinėmis. Be azijietiškų dainų, vagone netilo vietinių čiauškėjimas – visi pasakojo savo istorijas.

Beje, mes važiavome vagone, kur vietos yra sėdimos. Prastesnėse vagonų klasėse yra miegamo tipo vietos su lovomis. Gali būti dviejų arba trijų aukštų lovos. Keliaujant naktimis, patogu rinktis kupe su miegama vieta. Kadangi tą kartą važiavome dieną, komfortabiliau jautėmės sėdimose vietose. Traukinio bilietus užsisakėme ir pirkome iš anksto internetu (kaina vienam žmogui 8,8 eur), bet juos galima įsigyti ir pačiose stotyse ir net pigiau, nes nereikia mokėti administravimo mokesčio, kurio neišvengėme pirkdami bilietus internetu.

Po turiningo laiko traukinyje, pagaliau atvykome į Dong Hoi. Iš stoties apie 10 minučių pėdinome link autobusų stotelės, kur vietiniu autobusu turėjome vykti iki Phong Nha. Eidami susipažinome su keliautoju iš Vokietijos. Ten jis gimė, užaugo, gyveno, bet jau dvejus metus nematė namų ir šeimos  – tiek laiko jis klajoja po pasaulį. Kaip išgyvena? Už lovą ir maistą savanoriauja arba imasi paprastų darbelių, kaip pavyzdžiui, dirba liftininku. Ar aš norėčiau tokio gyvenimo? Iš vienos pusės taip, nes keliaujant pamatyčiau nuostabių vietų, susipažinčiau su įdomiais žmonėmis ir išgirsčiau keisčiausias jų gyvenimo istorijas. Taip pat nevaržytų griežtos taisyklės ir normos, pagal kurias dabar gyvenu.  Bet iš kitos pusės, nežinau, kiek laiko galėčiau plauti indus kavinėje už maistą ir lovą, kiek laiko ištverčiau be artimų žmonių ir savo šalies…

Taip besvarstant apie backpackerio  (keliautojjo su kuprine) gyvenimą, privažiavo vietinis autobusas (B4), kuriuo pajudėjome link Phong Nha. Važiavome apie 2 valandas vietiniais keliais ir  šunkeliais. Bilietai kainavo po 40000 dongų, kas yra 1,4 euro. Pardavėjas norėjo dar keletą eurų nuplėšti už bagažą, bet kadangi jį mes pasidėjome ant kelių, vietinis nebeturėjo preteksto papildomai paimti pinigų. Jei nesinori važiuoti autobusu, pilnu mokinių, grįžtančių po pamokų, kitas būdas pasiekti Phong Nha – pervežimas su transfer automobiliu, kas kainuoja apie 20 eur abiem į vieną pusę. Mes pasirinkome daug pigesnį variantą. Juolab, kad autobusas, kuris važinėja nuo 5:30 val. ryto iki 17 val, nors ir pilnas vietnamiečių, mūsų negąsdino. Priešingai, net labai domino.

Autobuse likome, bemaž, paskutiniai, kai privažiavome Phong Nha. Visą dieną praleidome kelyje, o galutinę stotelę pasiekėme jau sutemus.

Pasidalink:

Susiję įrašai

Slidinėjimas kurorte Madonna di Campiglio

Slidinėjimas man – tai vienas geriausių būdų išvėdinti galvą nuo varginančių minčių. Su kiekviena diena ant slidžių, jaučiu kaip tos

Aukščiausia viršūnė mano gyvenime

Kiekvienų atostogų metu man norisi užkariauti bent vieną viršukalnę. Į Madeirą važiavau su tikslu – užkopti į auščiausią jos kalną,

Levadomis iki 25 krioklių

Madeira garsėja levadomis – tai specialios drėkinimo sistemos, kanalai, surenkantys rezervuarų bei lietaus vandenį ir gabenantys jį į mažiau kritulių

2 Replies to “Kelionė su vietiniais link Phong Nha”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *