Mekongo upėje atsivėrė akys

Gyvenimas bambukų resorte  vos nenukonkuravo plaukimo Mekongu, dėl kurio ir dardėjome autobusu į šalies pietus. Planuodami plaukimą šia upe, iš anksto užsisakėme 7 valandų turą keturviete valtimi. Jis prasidėjo 5:30 valandą ryto. Taip, ankstoka. Pajudėjus iš prieplaukos, lauke dar buvo tamsu ir kurį laiką jaučiausi nejaukiai – pagaudavau save įsivaizduojant, kad įkrentu į didžiulį Mekongą ir niekas manęs negali išgelbėti. Bevejant šalin keistas mintis, prašvito ir priplaukėme pirmąjį plaukiojantį turgų.

Turgus ant vandens unikalus tuo, kad visa prekyba vyksta valtyse. Jose vietiniai pardavinėja vaisius, daržoves, gėrimus, maistą ir rūbus – kad būtų matyti iš toli kuo prekiaujama laive, virš jo iškeliama parduodama gėrybė. Kai aplink tiek pagundų, neatsispyrėme ir mes.

Kiekvienas rytas turi prasidėti su puodeliu kavos, todėl pirmiausia nusipirkome šio gėrimo, kurį mums paruošė vietinis, savo valtyje turėjęs krosnelę, kad kava būtų karšta. Išgėrę vietnamietiškos kavos, žvalgėmės, kur galėtume papusryčiauti. Kaip tai pasakyti mūsų valtininkui, jeigu jis nekalba angliškai!? Susikalbėjome kūno kalba! Jis nuplukdė mus prie turistų grupės ir štai mes jau srėbėme tradicinę vietnamietišką ryžių makaronų sriubą Pho.

Gerai pasistiprinę, plaukėme toliau ir pasiekėme ant kranto įrengtą ryžių makaronų fabrikėlį – juk reikia sužinoti, kaip Pho sriubos ingredientai daromi. Ant įkaitintos krosnies pilama ryžių tešla, kepamas apvalus blynas, tuomet nuimamas specialiu įrankiu, padedamas ant padėklo ir džiovinamas saulėje. Štai jau paruoštas ryžių paplotėlis, kurį galima kramsnoti. O ryžių makaronai gaunami sumalus paplotį specialia makaronų gaminimo mašina. Tiesa, fabrike ilgai neužsibuvome, kadangi norėjome daugiau laiko skirti kelionei upe.

Beplaukiant toliau, irklininkas mus pavaišino ananasu, kuris buvo dieviško skonio! Pastebėjome, kad vietnamiečiai nuskuta visą ananasą ir tada jį įpjauną. Taip valgyti šį vaisių labai patogu ir lengva. O sukirtus ananasą, laukė kita pramoga – pasivaikščiojimas po gyvenvietę, kurioje buvome išlaipinti.

Vaikštant po kaimą, pamatėme, kaip vargingai gyvena vietiniai. Palei upę stovi iš medžių suręstos lūšnos, kurios primena garažus, kuriuose stovi apdulkėję motoroleriai. Tik šalia transporto priemonės stovi lovos, čiužiniai, o kai kur tik hamakai, – toje patalpoje gyvena ir visa šeima.  Aplink siaubinga netvarka, visur šiukšlės, kurios galiausiai atsiduria upėje.  

Šalia trobos  supilti kapai.

Nors visas žmonių turtas – sutrūnijusi bakūžė, jie atrodo laimingi – šypsosi, mojuoja, sveikinasi.

Besižvalgant į trobesius, užsinorėjome apsilankyti pas nykštukus. Pasibeldus į trobą, bandėme paaiškinti, ko atėjome. Angliškai, žinoma, niekas nekalbėjo, bet iš karto suprato mus… Vietinių tualetas mane šokiravo… Tvenkinyje, kurio vanduo, net neabejoju, pasiekia Mekongo upę, buvo įmūryta tupykla. Sunku net aprašyti tą vietą, geriausia žiūrėti į nuotrauką.

Kad ir kaip egzotiškai atrodė tualetas (tupi, o aplink tave paukšteliai čiulba, bananai ant palmių auga), aš juo nesinaudojau… Juolab, kad netrukus turėjo būti pietūs kavinėje. Grįžome pas valtininką ir jis mus nuplukdė pietauti. Maistas buvo labai neskanus, vieta irgi nesužavėjo. Greitai užkandus, plaukėme į antrą turgų ant vandens. Pastarasis buvo labai mažutis ir unikalus tuo, kad ten vietinės moterys turistams iš vytelių pynė visokius suvenyrus, kaip antai, gėles, paukščius ar karūnas. Šiame turguje valtininkas nupirko arbūzą, kuriuo pavaišino grįžtant į Can Tho miesto prieplauką. 

Plaukiant atgal, vis dar neatsistebėjau vietinių gyvenimu. Kas rūbus plauna, kas žuvį valo, kas maudosi, o kas kiaules pasiturkšti išleidžia į tą pačią upę…

Joje pilna šiukšlių, kurios veliasi į valties motorą. Bet valtininkas ramus: nuima įstrigusį plastikinį maišelį ir išmeta jį atgal į vandenį. Žodžio „ekologija“ čia niekas nėra girdėję. Labai tikiuosi, kad laikui bėgant vietiniai supras, kad reikia tausoti gamtą ir nešiukšlinti visų kampų. Ypač dėl to, kad Mekongas – viena ilgiausių pasaulio upių, prasidedanti Tibete, tekanti per Kiniją, Birmą, Laosą, Tailandą, Kambodžą ir Vietnamą. Į Pietų Kinijos jūrą Mekongas įteka devyniais srautais, todėl yra vadinamas devynių drakonų upe.

Tikro, murzino upės gyvenimo prisižiūrėję, grįžome į prieplauką. 7 valandų plaukimo buvo daugoka, juolab, kad tikėjomės pamatyti daugiau gamtos, džiunglių, o ne nevalyvo vietinių gyvenimo. Likusį pusdienį pasivaikščiojome po Can Tho miestą, o kitą dieną anksti ryte išvykome į Hojaną (Hoi An).

Renkantis plaukimą Mekongu, rekomenduoju pasidomėti maršrutais – galbūt kiti upės keliai veda ne per gyvenvietes, o per medžiais apaugusias džiungles, kas man asmeniškai labiau būtų patikę. Plaukimo Mekongu nesiūlau, jei negali pakęsti netvarkos, šiukšlių ir higienos trūkumo. Bet tam, kad akys atsimerktų ir palygintum vietnamiečių skurdą su mūsų idealiomis gyvenimo sąlygomis, apsilankyti šioje vietoje, verta. Po šio turo man akys tikrai atsivėrė.

Pasidalink:

Susiję įrašai

Aukščiausia viršūnė mano gyvenime

Kiekvienų atostogų metu man norisi užkariauti bent vieną viršukalnę. Į Madeirą važiavau su tikslu – užkopti į auščiausią jos kalną,

Lietuvos šimtmečio proga – 200 km plaukimas jėgos aitvarais Baltijos jūroje

Kad mano vyras yra išprotėjęs dėl vėjo ir jūros jau seniai žinojau. Bet kad taip stipriai... Pieš pat Jonines perplaukė jėgos

Paskutinė atostogų para Hošimine

Pailsėję Fukuoko saloje, paskutinę atostogų parą praleidome Hošimine – kur pradėjome, ten ir baigėme pasimatymą su Vietnamu. Atskridę, įsikūrėme tame

2 Replies to “Mekongo upėje atsivėrė akys”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *