Jūra yra gerai. Ir nesvarbu, koks metų laikas. Žiemą, ji dar įdomesnė – tokia bauginančiai paslaptinga. Galbūt dėl to, nors ir veidą gelia šaltas vėjas, aš noriu būti prie jūros. Vaikščioti valandų valandas palei krantą ir žiūrėti į horizontą, kartais tiesiog tuščiu žvilgsniu. Prie jūros išvėdinu galvą. Prie jūros man įsijungia mygtukas „restart“.
Tai yra pagrindinė priežastis dėl kurios prieš tris metus pradėjau kartu su vyru daryti žygius pajūriu. Išeidavome tik prašvitus, o grįždavome jau gilioje tamsoje. Pradėjusi nuo 10 km pasivaikščiojimo, kiekvieną kartą atstumą didinau ir taip pavyko sumušti savo asmeninį ėjimo rekordą ir įveikti 70 km žygį per parą. Vyrą noriu dar labiau pagirti – jis du metus iš eilės nuėjo 100 km žygius per parą!
Turbūt tokių ilgų atstumų neįveiktume niekur kitur, tik prie jūros. Nuolat besikeičiantys paplūdimio vaizdai, įtampą nuimanti bangų muša ir pats geriausias laikas pabūti su savimi – tai aš gaunu iš žygių pajūriu.
