Atostogos Muine prasidėjo su dievišku maistu

Visą kelionę iš Hošimino į Muine (Mui Ne) miegamuoju autobusu parpiau, o kai pramerkiau akis, pro langą pamačiau vėjyje linguojančią palmių alėją ir gražiai pasišiaušusią jūrą – atvykome pas draugus į kaituotojų rojų – Muine!

Įsikūrėme draugų, kurie šiame kurorte gyvena beveik pusę metų, rekomenduotame jaukiame viešbutuke. Jame, kaip ir daugelyje kitų vietų, reikėjo palikti batus lauke, prie viešbučio įėjimo. Iš pradžių buvo sunku priprasti prie tokios tvarkos, bet laikui bėgant tai tapo norma. Basomis kojomis nupėdinus iki kambario, jame radome labai mielą staigmeną – pilną pintinę egzotinių vaisių, butelį vietinio romo ir kvietimą paragauti Vietnamo. Žinoma, šiuo draugų pasiūlymu pasinaudojome ir jų dėka visas keturias viešnagės dienas mėgavomės dievišku maistu.

Rytais pusryčiaudavome netoli viešbučio esančioje kavinukėje, kur išragavau visus vaisių kokteilius. Iš pradžių stebėjausi, kodėl kokteiliai tokie saldūs, bet kai paragavau pačius vaisius, supratau – tokie yra vaisiai. Saldi ir balta kava, kurią ruošia ne su pienu, o su kondensuotu pienu. Gliukozės, gautos per pusryčius, užtekdavo visai dienai.

Rytus pradėdami saldžiai, dienomis buvome sotūs saulės spinduliais :), o vakarais eidavome į skirtingus restoranus vakarieniauti. Draugai Vladas ir Rūta parodė tokių puikių restoranėlių, kur maistas nepaprastai skanus ir svarbiausia – pigus.

Pirmą vakarą valgėme dar niekada neragautus krokodilą, strutį, varles. Visus juos bei kalmarus ir šerną kepėme ant ugnies (išskyrus varles, jas atnešė jau iškeptas). Skaniausias iš jų – krokodilas, taip pat pirštus laižiausi nuo varlių. Pasitaikius progai, paragauk šių delikatesų.

Jei ne draugai, nusivedę į šį restoraną, patys juo tikrai nebūtume susigundę. Iš šalies ši vieta atrodo kaip paprasta užkandinė su plastmasinėmis kėdėmis ir stalais bei dūmuose paskendusiais lankytojais – visi kepa mėsą patys. Pasirodo, išvaizda – apgaulinga. Vladas pravesdamas instrukciją, kaip keliauti po Vietnamą, paminėjo, kad čia baltos staltiesės nepritraukia lankytojų. Priešingai, reikia eiti ten, kur kavinės vaizdas itin paprastas, nes neretai tokiose vietose ir būna skaniausia.

Antrą vakarą draugai vėl parodė vietą, kurios patys tikrai nebūtume aptikę – tolėliau nuo gatvės  ant betoninių stalų surengėme jūros gėrybių puotą, kuomet skanavome jūros šukučių, kalmarų, krevečių – viską pirkome kilogramais, o mokėjome iki 25 eurų.

Trečią vakarą draugai pasiūlė rinktis vakarienę iš įvairių pasaulio šalių virtuvių. Restorano zonoje išsidėstę įvairūs vagonėliai su skirtinga virtuve, kaip pavyzdžiui, vokiška, indiška, vietnamietiška, itališka ir t.t. Mes skanavome indiškų patiekalų, man ypač patiko indiški ledai. Ketvirtą, paskutinį vakarą, po dienos maudynių jūroje, nusprendėme nuvažiuoti į žvejų mietelį, kur  pakrantė nubarstyta spalvotomis, apvaliomis žvejų valtimis, o ant krano – žuvies turgus, kur vietinės moterėlės viena už kitą garsiau šūkauja ir kviečia įsigyti ką tik pagautų jūros gėrybių.  Mums nespėjus net pereiti turgaus, pati pirma sutikta vietinė suviliojo paragauti omaro. 3 kg dičkis kainavo 600 tūkst. dongų, tai yra apie 22 eurus. Žinoma, kad tokią kainą gautume dar reikėjo gerai paplušėti – Romas parodė puikius derybininko įgūdžius ir kainą numušo nuo 900 tūkst. dongų.

Pigųjį omarą gamino virtuvėje, apdengtoje šiferiais, kur sanitarinių sąlygų, vargu, ar buvo. Iš pradžių man buvo labai nejauku, ypač kai belaukiant poniško patiekalo, pro šalį prabėgo žiurkė… Pagalvojus, kas toje virtuvėje dedasi, nupurtė. Bet to man ir reikėjo – tikro, neiščiustyto vietinių gyvenimo, kai  aplink laksto basakojai vaikai, po stalu guli savaitės amžiaus, už tą žiurkę mažesnis šuniukas ir aplink klega vietinės pardavėjos.

Stebint vietinių gyvenimą, atkeliavo mūsų omaras. Iš pradžių jį virė katile savo virtuvėje, po to pagardino geltonu, švelniai aštriu padažu, pakepė ant grotelių, o tada jau patiekė ant stalo. Buvo tikrai skanu! Nebūčiau pagalvojusi, kad kažkokiame žvejų kaime, tarp žiurkių lapnosiu omarą…

Be šio žvejų turgaus, kurį prisiminsiu visą gyvenimą, aplankėme ir vietinį maisto turgų. Keliaujant po įvairia šalis, pagrindinis lankytinas objektas visada būna turgus, nes būtent ten atsiskleidžia tikroji vietinių kultūra, gyvenimo būdas. Kalbant apie Vietnamo turgų, prekeiviai tupi ant prekystalių, ant kurių laiko mėsą, žuvį. Apink skraido musės, ant žemės voliojasi šiukšlės – šitoks vaizdas nesugundė įsigyti mėsytės. Beje, stebino ne tik higienos stoka, bet ir tai, kad Vietname nuo mažens dirba vaikai. Visa šeima dirba restoranuose, viešbučiuose, parduotuvėse, turguose. Mūsų vaiko teisių kontrolieriai susiimtų už galvos…

Lankantis po turgų, kavines pažinome maisto kultūrą. Džiaugiuosi, kad ji prasidėjo būtent Muine, kur maistas buvo vienas geriausių visos kelionės metu. Kadangi šiame kurorte daug lankytinų objektų  nėra, be skanaus maisto, mėgavomės saule, šilta jūra, kurioje Romas kaitavo, bet apie tai kitame įraše.

Be maisto i saulės vonių, važinėjome po apylinkes ir aplankėme Fairy Stream vietovę. Tai negilus upelis, tekantis tarp raudonų uolienų, iki nediduko krioklio. Braidant po upę sutikome vietinius vaikus, kurie priminė laukinukus – taškėsi vandenyje, rėkavo ir nepraleido turistų. Įtariu, kad norėjo pinigų. Turistams besisukant eiti atgal, vaikai persigalvojo ir praleido. Po šio pasivaikščiojimo supratau, kad vietiniai sukasi kaip gali, kad tik atliekamą kapeikėlę gautų.

Aplankę Fairy Stream vietovę, skanių gėrybių prisiragavę, po saule pasišildę ir Pietų Kinijos jūroje išsimaudę bei su draugais gerai patūsinę klube ant jūros kranto tęsėme savo kelionę vieni. Vladas ir Rūta padarė puikią įžangą keliaujant po Vietnamą ir padrąsino mus, tad iš Muine miegamuoju autobusu grįžome į Hošiminą, o iš jo tą pačią dieną išvykome į Can Tho.

Pasidalink:

Susiję įrašai

Mažai žmonijos paliesta vieta – šv. Lorenzo ragas

Trečioji diena saloje – vėl aktyvi ir kupina nuostabių vaizdų. Aplankėme šv. Lorenzo ragą (Ponta de Sao Lourenco) – labiausiai į

Aukščiausia viršūnė mano gyvenime

Kiekvienų atostogų metu man norisi užkariauti bent vieną viršukalnę. Į Madeirą važiavau su tikslu – užkopti į auščiausią jos kalną,

Lietuvos šimtmečio proga – 200 km plaukimas jėgos aitvarais Baltijos jūroje

Kad mano vyras yra išprotėjęs dėl vėjo ir jūros jau seniai žinojau. Bet kad taip stipriai... Pieš pat Jonines perplaukė jėgos

8 Replies to “Atostogos Muine prasidėjo su dievišku maistu”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *