Po truputį lipu betoniniais laiptais aukštyn. Nors jų nedaug – tik 48 – sukdamiesi spirale jie susuka galvą ir man. Todėl stabteliu pusei minutės ir pasiremiu į raudonų plytų mūro sienas, kurių briaunos papuoštos glazūruotomis žalios spalvos plytomis. Greitai atgaunu kvapą ir toliau lipu į viršų, į 18-os metrų aukščio Uostadvario švyturį.

Netrukus atsiduriu žibinto patalpoje. Nors žibintas jau seniai užgeso, pro jį galima patekti į apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria kvapą gniaužianti Rusnės bei Minijos apylinkių panorama.

Aikštelėje alkūnėmis pasiremiu į baltais dažais nudažytus turėklus ir mėgaujuosi idilišku vaizdu: Minijos žiotimis, Atmatos upės krantais bei vos už kelių kilometrų esančiomis Kuršių mariomis. Gerai įsižiūrėjus pamatau net kraštelį Nidos kopų!

Tokiais vaizdais mėgautis niekas netrukdo – aplink tylu. Tik kažkur uoste girdisi plaktuko dūžiai, kuriais žvejai remontuoja savo laivelius.

Po kurio laiko nulipusi žemyn, uždarau sunkias duris ir už nugaros palieku į dangų išdidžiai besistiebiantį, dar 19-ąjį amžių menantį taisyklingo aštuonkampio formos Uostadvario švyturį, kuris 1996-aisiais metais buvo paskelbtas Lietuvos kultūros paveldo paminklu.

Uostadvario švyturys yra vienas iš trijų vidaus vandenų švyturių, kurį verta aplankyti. Lietuvoje taip pat yraPervalkos ir Ventės vidaus vandenų švyturiai. Yra ir keturi jūriniai švyturiai: Nidos, Juodkrantės, Šventosios ir Klaipėdos. Iš šio sąrašo man liko iš arčiau pamatyti tik Juodkrantės švyturį. Visi kiti švyturiai – done.

Beje, pats Uostadvaris taip pat vertas dėmesio. Šis kaimas Rusnės saloje priklauso Nemuno deltos regioniniam parkui. Uostadvaryje yra išlikusi dar 20-ojo amžiaus pradžios vandens kėlimo stotis, kurioje galima susipažinti, kaip pamario krašto žmonės kovojo ir tebekovoja su vandens pertekliumi. Ją planuoju aplankyti kitą kartą.