Salaspilyje pamažu leidžiasi saulė, stipriais teptuko mostais nudažydama dangų ir Dauguvos upę, priešais kurią įsirengėme terasą.

O ji išdygo greitai ir paprastai. Pastačiau dvi tamsiai žalios spalvos sulankstomas žvejybines kėdes. Ant vienos iš jų užmečiau smėlio spalvos pledą su raudonais, rudais ir  kreminiais burbulais. Man jo prireiks, jei ilgiau užsisėdėsiu lauke, kai saulė užleis vietą pilnačiai. Ant kitos kėdės atlošo supasi mano šiaudinė skrybėlė su rožinės spalvos gėle. Po šia atostogų kepuraite slėpiausi dieną.

Priešais žvejų kėdes ištiesiau baltą staliuką, kurį uždengiau vėjyje plevėsuojančia geltonai oranžine staltiese, pagražinta žaliais ornamentais. Šią staltiesę pasiskolinau iš uošvienės prieš pat kelionę – kad galėčiau paslėpti balto plastiko stalviršį bei juodas metalines kojas. Noriu valgyti jaukiai. Kad įsišėlęs vėjas nenupūstų drobės, ant stalo padėjau tuščią mineralinio vandens butelį, atstojantį vazą. Pripyliau ežero vandens ir įmerkiau rausvažiedžius bijūnus, kurių purios galvos sukasi į saulėlydžio pusę.

Į tą pačią pusę ir aš linkstu, bet prieš įsirangydama ant kėdės, nutipenu į namus, kur virtuvėlėje ant atlenkiamo garstyčių spalvos stalo garuoja aviečių arbata.

Prie durų į namus yra pamestas juodas guminis kilimėlis, noriu jį pakeisti į medžiaginį ir spalvotą. Vėlgi – kad būtų jaukiau ir derėtų prie namų interjero.  Prie įėjimo palieku savo suplyšusias, nutrintas basutes ir basomis lipu į namą. Kojas reikia kelti aukštai, nes jo slenkstis gan aukštas. Tai – namas ant ratų. Jame malonu mindžikuoti basomis kojomis, kadangi ant grindų yra paklotas švelnus, pilkos spalvos kilimas.

Nors vietos čia labai nedaug  ir vos pavyksta apsisukti, man patinka, kad virtuvė ir salonas yra vienoje vietoje.

Virtuvė įrengta už vairuotojo sėdynės palei didelį langą, kurį puošia melsvai pilkos užuolaidėlės. Tereikia lengvai pakelti stalviršį, kuris yra tokios pat garstyčių spalvos kaip ir atlenkiamas stalas,  ir išnyra visa reikalingiausia buitinė technika: nedidelė, apvali plautuvė, mini viryklė ir šaldytuvas. Po kriaukle ir virykle yra dvi spintelės, kuriose laikau birius produktus bei kelionėse reikalingiausius indus. Bet jų nesimato, nes spintelės yra uždarytos sulankstomos armonikėlės tipo, pilkos spalvos durelėmis. 

O už šaldytuvo esančios keturios lentynos yra atviros.  Ten yra pačių įvairiausių daiktų – nuo „Uno“ kortų, atostogų skaitinių iki namų vaistinėlės.  Už šių lentynų – rūbų spinta, kurią atstoja pačių pritvirtintas metalinis balkis ir ant jo sukabintos rūbų pakabos. Kempinguose daugelis keliautojų pavydžiai nužiūri mūsų spintą. Matyt, dėl to, kad patys nesugalvojo tokios įsirengti. Už spintos prasideda bagažinė, bet ten aš beveik niekada nekišu nosies, to nedarau ir šį kartą.

Paėmusi puodelį arbatos, kuris stovėjo ant stalo priešais mėlynu audeklu aptrauktą sofą, trumpam stabteliu ir įjungiu visame namelyje iškabintas lemputes. Jų rausvos, baltos ir sidabrinės spalvos burbulai dera prie bendro autobusiuko interjero. Geltona, jauki šviesa pasklinda po keleivinio mikro autobuso dydžio namelį. Tik erdvės jame daugiau ir galima patogiai vaikščioti, kadangi kemperio stogą iškėlėme į viršų. Šis stogas-transformeris ir išduoda, kad tai gyvenamas autobusiukas.

Iš namo grįžtu į terasą su arbata. Lauke mūsų Mercedes-Benz Marco Polo atrodo labai simpatiškai – sidabrinė spalva blizga besileidžiančio saulės spinduliuose, o viduje spingsi vintažinės lemputės.

Rytoj tik prašvitus judėsime tolyn, į Rygos prieplauką. O kur toliau atsidursime – nė patys nežinome. Tuo ir žavus gyvenimas ant ratų – tu niekada nesi tikra, kur tave nuveš aplinkybės. Bet visur jautiesi tarsi namie.

Ištrauka iš mano dienoraščio, 2019 m. gegužės 24 d.,  kelionė į Rygą