Tvankus liepos šeštadienis Pačeriaukštės kaime Biržų rajone. Įvažinėjus į kiemą, manęs jau laukia ir mojuoja inteligentiška, garbaus amžiaus moteriškė.

„Aš Sigutė Kiaulėnienė. Malonu, kad užsukot. Ar lengvai radot šią vietą?“ – moteris paduoda ranką susipažinimui ir nusiveda į sovietinių laikų statybos namą. Lipame braškančiais laiptais į antrą aukštą, o man kiekvieną kartą dedant žingsnį apima nerimas, ar nepaliksiu savo pėdos antspaudo ir neįlūšiu pusiaukelėje.

Užlipus į antrą aukštą nustembu pamačiusi aplinką, kurioje sukasi Sigutė. Į mane spokso didelėmis mėlynomis akimis panelė Barbora. Šalia jos sėdi nėriniuota balta suknele pasidabinusi Auksė. O šalia pastarosios yra įsitaisiusios dar kelios panelės. Sigutė apeina kiekvieną, paglosto, pakalbina, pataiso kiekvienos garbanas ir ilgiau stabtelėja prie lopšio, kuriam, bemaž, septyniasdešimt metų.

„Čia sūpuodavosi mano vyras. Esu išsaugojusi ir daugiau savo ir vyro jaunystės prisiminimų, kuriuos galiu bet kada pačiupinėti. Komodos stalčiuose guli nuotraukų albumai, kai kurios fotografijos – mūsų pačių darytos. Pamenu, kai dėdė iš Amerikos atsiuntė fotoaparatą, negalėjau jo paleisti iš rankų,“ – Sigutė pasakodama apie savo jaunystę jau rodo nuotraukas.

Jose moteris tokia pat graži, kaip ir mūsų susitikimo dieną. Matyt, pasenti neleidžia ir vidinės energijos teikia jos veikla, gimusi daugiau kaip prieš dvidešimt penkerius metus.  Prieš tiek metų moteris pradėjo rinkti bei siūti lėles, kurių dabar yra daugiau nei tūkstantis.  

„Panevėžio turguje ant prekystalio pamačiau didelę lėlę, tik be drabužių. Nusipirkau lėlę iš prekystalio. Parsinešusi ją, pradėjau kuistis po namus, ieškodama medžiagos suknelei pasiūti.  Spintos kampe radau nebenešiojamą gelsvai margo kartūno suknelę, iš kurios ir sukonstravau savo lėlei rūbą. Ši lėlė – mano kolekcijos ir muziejaus istorijos pradžios simbolis. Daug metų eksponatus kaupiau namuose, o 2008 metais lėlių ir senovinių rakandų muziejus buvo oficialiai atidarytas seniūno priskirtame buvusio kolūkio pastate,“ – Sigutė papasakoja muziejaus atsiradimo istoriją.

Paklausus, ar daug turistų aplanko lėlių muziejų, Sigutė prasitaria, kad muziejus veikia tik šiltuoju metų laiku, o žiemą jį užkonservuoja, kadangi patalpos yra nešildomos.

„Iki sezono pradžios aš kuriu naujas lėles, dalyvauju parodose, organizuoju kūrybines lėlių siuvimo dirbtuves. Žmonių susidomėjimas kasmet didėja. Pastebiu, kad žmonėms nebeužtenka tik praeiti poro muziejų, jie nori patys sau susikurti prisiminimą iš kelionės ir jį parsivežti,“ – apie lankytojų įpročius pasakoja muziejaus įkūrėja.

Ši maloni pažintis su Sigute įvyko prieš metus. O jos lėlių muziejus vis dar yra vienas mano geriausių atradimų Biržuose. Apie šią ir kitas lankytinas vietas Biržuose, dalinausi čia. Jos vis dar aktualios ir šią vasarą.