Kaip aš pirmą kartą užlipau ant slidžių

Kada aš keikiausi daugiausiai? Kai pirmą kartą užlipau ant slidžių. Tai buvo prieš penkerius metus, kai vyras įtikino išmėginti šią pramogą. Kaip šiandien pamenu, nuvykome į Druskininkus ir ten pirmą kartą aš užsidėjau tuos ilgus daiktus ant kojų. Ir sustingau. Reikia leistis nuo varlinuko (iki šiol nesuprantu, kodėl taip vadinasi pradedančiųjų trasos), o aš nė iš vietos… baimės pilnos kelnės. „Daryk plūgą!“– ragina vyras. Be pigu jam patarinėti, kai slidinėja nuo septynių metų, o aš nesuprantu, kas tas „plūgas“. Įkvėpiu. Išpila šaltas prakaitas. Suskaičiuoju iki trijų ir  leidžiuosi! Aaaa… Kojos linksta, pinasi ir visiškai neklauso manęs… Trasos apačią pasiekiu besiridendama. Pirmas bandymas nesėkmingas. Bandau dar kartą… ir dar…ir dar… Taip varlinuke prasimurkdau visą pusdienį, kol išdrįstu eiti į statesnę, trasą. Aleliuja! Pačiuožiu! Sustingusi kaip robotas, bet bent jau ant kojų, o ne ant rankų 🙂 Po pusės dienos suprantu, kad pradėti mokytis slidinėti geriausia nuo šiek tiek statesnės vietos, kad pavyktų nors kiek įsibėgėti leidžiantis. Tad patarimas pradedantiesiems – nebijoti kiek statesnių trasų.

Po to apsilankymo Druskininkuose, kad būtų dar stačiau,  išmėginau Liepkalnį. Ten pagaliau mano veide ir šypsena atsirado. Po jo – išvažiavau tiesiai į Alpes. „O, vaikyti, laikykis, kaip aš ten ridensiuos!“, – drebinau kinkas. Kadangi iš pirmosios kelionės po kalnus grįžau gyva ir susidraugavusi su slidėmis, mano draugystė su šia pramoga tęsiasi iki šiol.

 

Pasidalink:

Susiję įrašai

Slidinėjimas kurorte Madonna di Campiglio

Slidinėjimas man – tai vienas geriausių būdų išvėdinti galvą nuo varginančių minčių. Su kiekviena diena ant slidžių, jaučiu kaip tos

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *