Sparčiai žingsniuojame taku palei kalnų upės vagą. Jos srauni srovė peršoka samanotas galvas iš vandens iškišusiems akmenims, kartkartėmis užkliūva už susiraizgiusių medžių šakų, nulaužia ant jų pakibusį paskutinį varveklį ir nusineša jį su savimi tolyn, kol vargšelis ištirpsta. Veiksmo kalnų upės kelionėje daug – vos spėjame viską sekti. O mūsų nepaleidžia jausmas, lyg tikrai atsidūrėme kalnuose. O iš tikrųjų esame tik 25 km nuo Vilniaus, prie Dūkštos upės.

Dūkštos upė – ypač srauni, todėl jos siautulingą tėkmę išnaudoja ekstremalius nuotykius mėgstantys baidarininkai, kanojininkai. Kad ir kaip norėtume išmėginti raftingą, šį kartą pažindinamės su įdomiausiu Neries regioninio parko maršrutu – Dūkštos pažintiniu taku pėsčiomis.

Parko pasididžiavimas – Bradeliškių piliakalnis

Ieškoti gamtos ir kultūros lobynų pradėome ties Bradeliškių piliakalniu, kuris yra laikomas parko pasididžiavimu ir vietos žmonių dar vadinamas Pakilta.

Čia lietuvių gentis apsigyveno prieš 2000 metų.  Šis  piliakalnis užėmė svarbią vietą gynybinių piliakalnių linijoje tarp dviejų Lietuvos sostinių – Vilniaus bei Kernavės, ir buvo naudotas iki pat XIV a.

Gyventojai iš vietinės balų rūdos lydydavo geležį, o iš spalvotų metalų nusiliedavo reikalingus dirbinius. Čia žarijas kaitindavo kalviai – archeologai rado geležinį peilį, ylą, žvejybinį kabliuką. Vietiniai lipdė ir žiedė puodus iš apylinkėse esančių gausių molio klodų. Maistu apsirūpindavo augindami grūdines kultūras (kviečius, miežius, soras, kanapes) ir naminius gyvulius, taip pat žvejodami ir medžiodami.

Vaikštant po Bradeliškių piliakalnį jaučiasi, kad tai ne šiaip piliakalniukas. Tai yra pats didžiausiais Neries regiono parko piliakalnis ir prilygsta futbolo aikštei. Jo ilgis – 110 metrų, o plotis – 60 metrų. Seniau jis buvo dar didesnis, bet veikiant gamtos stichijų, dalis piliakalnio nuslinko į Dūkštą.

Palyginome, koks jis buvo seniau ir koks yra dabar. Permatomame stende akimis sulyginome raudoną pažymėtą liniją su esama piliakalnio reljefo linija ir pamatėme, kur seniau ant piliakalnio stūksojo mediniai įtvirtinimai, kokio statumo buvo šlaitai. Nustebino, kad upės vingis sukosi iš kito pusės nei dabar.

Žygiuojant tolyn už nugaros palikome piliakalnį, patvinusio vandens išgriautą Bradeliškių malūno užtvanką bei XX a. statytą Bradeliškių vandens malūną – vaiduoklį.

Tai buvo dviaukštis pastatas su rūsiu: siauresnėje dalyje gyveno malūnininkas, o kita dalis buvo skirta miltams gaminti. Sovietmečiu čia veikė poilsio bazė, o paskutinį kartą pastatas rekonstruotas 1972 m. Gaila, bet keičiantis jo valdytojams, malūnas buvo apleistas.

Take – dvi atodangos

Už malūno, kylant ir leidžiantis mediniais laiptais, atidūrėme ant Dūkštos atodangos, kuri atsirado upės vingyje nuslinkus daliai šlaito. Atodangos aukštis siekia 15 metrų. Geologai teigia, kad būtent čia plytėjo paskutiniojo Lietuvą dengusio ledyno, vadinamo Nemuno ledynu, pakraštys.

Dar viena atodanga – Karmazinų atodanga – pati aukščiausiai (36 metrų) ir plačiausia (ilgis palei upės vagą – 40 m) atodanga palei Dūkštą. O už šimto žingsnių nuo jos stūkso Karmazinų piliakalnis.

Nusileidus nuo Karmazinų piliakalnio, priėjome tiltą, kur kitoje upės pusėje laukia statūs Buidydų piliakalnio šlaitai, kuriuos privalėjome įveikti.

Aš ir Romas kilome aukštyn kalbėdamiesi apie lašišas :). Pasirodo, kad  rudenį čia neršia lašišos, kurios atplaukia iš Baltijos jūros. Nuo Baltijos jūros iki Dūkštos žuvys plaukia 400 km prieš srovę.  Jos būna 1,5 metro ilgio ir sveria 40 kg. Išneršusios Dūkštoje, lašišos grįžta į Baltijos jūrą ir tokias keliones pakartoja kelis kartus per gyvenimą.

Žygio kulminacija – Buivydų piliakalnis

Vos gaudydami kvapą, užlipame stačiais kalvų šlaitais prie dviejų didžiulių ąžuolų. Vienam jų jau 300 metų ir jo kamieno apimtis yra beveik 5 metrai, aukštis – 28 metrai.

Žygio kulminacija – Buivydų piliakalnis. Ant piliakalnio stovėjusi medinė pilis buvo apsaugota stačių šlaitų iš vienos pusės ir gilios griovos iš kitos pusės.  Ant piliakalnio likęs vienas šimtametis ąžuolas, už kurio įrengta regykla.

Nuo regyklos tolumoje matosi Bradeliškių piliakalnis, o žemai apačioje čiurlena Dūkšta.

Šiame take lankėmės kovo pradžioje, kai dar medžiai buvo nuogi.  Reiktų atvykti pasigrožėti vaizdu ir vasarą, kai slėnyje banguos žali medžiai, ir rudenį, kai slėnis pasidengs auksu.

Atgal – žvyrkeliu

Planuodami kitą apsilankymą šiame pažintiniame take, atgal link Bradeliškių piliakalnio grįžome kaimo žvyrkeliu. Dūkštos pažintinis takas su Bradeliškių ir Buivydų piliakalniais bei Karmazinų alkakalniu, dvejomis atodangomis ir nuostabiu vaizdu, atsiveriančiu nuo regyklos – nė akimirkai neleido nuobodžiauti. Dūkštos upelio slėnis sukūrė nepakartojamo grožio lietuvišką kanjoną.

Sakoma, kad tai vienas sudėtingiausių takų. Nors dar nesu aplankiusi visų Lietuvos pažintinių takų, bet iš jau įveiktų šis tikrai pareikalavo jėgų ir žiūrėjimo po kojomis. Patogių batų šiame take tikrai reikia. Nes žygiuojama palei šėlstančią kalnų upę Dūkštą.

Kur palikti automobilį

Takas yra yra maždaug 25 km nuo Vilniaus, važiuojant pro Sudervę link Kernavės, Neries regioniniame parke. Mes automobilį palikome automobilių stovėjimo aikštelėje prie Bradeliškių piliakalnio. Nors galima palikti ir prie Buivydų piliakalnio.

Savaitgaliais šis takas yra labai populiarus, todėl siūlau jį lankyti anksti ryte arba šiokiadieniais.

Adresas: Bradeliškės, Vilniaus r., 54.826841, 24.946241

Kiek trunka žygis

Nors tako ilgis yra tik apie 5 km, mes jame užtrukome apie 3 val. 

Su savimi turėjome termosą arbatos ir sumuštinių, tad pietavome sėdėdami ant suoliuko priešais skubančią Dūkštos upę.

Ką galima pamatyti ir nuveikti

Take pastatyti informaciniai stendai, kuriuos įdomu perskaityti. Pažintiniame take aplankyk 3 piliakalnius (Bradeliškių, Karmazinų ir Buivydų), užlipk ant Dūkštų ir Karmazinų atodangų. Take yra daug stačių šlaitų, todėl pasirūpink patogia avalyne.

Keliauk su šiek tiek ūgtelėjusiais vaikais. Deja, su vežimėliu tako nepavyks įveikti.