Atnaujintas Šilėnų pažintinis takas – man šiuo metu yra įdomiausia ir gražiausia aplankyta pasivaikščiojimo vieta šalia Vilniaus. Ją rekomenduoju dėl stebinančiai žavių gamtos vaizdų, įdomių užduočių, kurios lydi visą žygį, ir istorinių kaimų, kurių simpatiškos trobos priverčia pasijusti tarsi muziejuje.

Kur palikti automobilį

• Rekomenduoju automobilį statyti Šilėnuose bažnyčios aikštelėje. Adresas: Šaltinio gatvė 3, Šilėnai (Zujūnai, Vilniaus r.). Iš ten verta judėti link gražiausios tako vietos – Naujosios Rėvos piliakalnio.
• Taip pat automobilį galima palikti miško automobilių stovėjimo aikštelėje prie Naujosios Rėvos piliakalnio, bet ten vietų yra vos kelios, o norinčių aplankyti taką – labai daug, todėl susidaro spūstis, tenka automobilius palikti ant tako. Jei pradėsi žygį čia, būtinai nusifotografuok tako žemėlapį, kuris pagelbės vaikštinėjant.

Kiek trunka žygis

Pereiti žiedinį pažintinį taką trunka nuo 2,5-3 valandų iki visos dienos. Pažintinio tako atstumas 6 km. Yra įrengtos pasisėdėjimui, piknikui skirtos vietos, tad siūlau su savimi turėti arbatos termose, sumuštinių ar užkandžių ir neskubėti – vaikščioti, o išalkus – pasistiprinti su įstabiais vaizdais prieš akis. Yra įrengti stalai, tad, pavyzdžiui, Sviliškių kraštovaizdžio draustinio panoramą galima apžiūrėti geriant arbatą.

Ką galima pamatyti ir nuveikti

Man labiausiai patiko Naujosios Rėvos piliakalnis, kurį prieš tūkstantį metų lietuvių gentys naudojo gynybiniais tikslais. Vietiniai šį kalną vadina „Popu“ arba „Rusų bažnyčia“. Greičiausiai taip vadina dėl legendos, kuri teigia, kad piliakalnyje yra nuskendusi cerkvė.  Tikėti legendomis ar ne – kiekvieno pasirinkimas. Aš tikiu vaizdu, kurį matau.

O nuo šio piliakalnio atsiveriantis vaizdas į upę – priverčia sustoti ir prsisėsti. Prisėdus ant pusmėnulio formos suolo, galima ne tik įkvėpti gamtos, palydėti saulę, bet ir akimis fotografuoti upėje atsispindinčius spindulius.

Vaizdu galima džiaugtis ne tim sėdint, bet supantis ant piliakalnyje įrengtų sūpynių. Šiek tiek baisu, kai po kojomis matai šlaitą, bet baimę nugalėti galima tiesiog žiūrint ne į apačią, o į tolį.

Nušokus nuo sūpynių ir vaikštant miškingomis kalvomis įtraukia įvairios užduotys, kurias rasi viso žygio metu. Pavyzdžiui, atpažinti kokio gyvūno pėdos yra įspaustos take, kokie paukščiai skraido virš galvos arba net sužinoti, koks paukštis esi tu įdomu ir vaikams, ir suaugusiems.

Ne tik užduotys, bet ir kaimų architektūra sužavėjo.  Vienas jų – vos kelias trobas turintis Naujosios Rėvos kaimas, į kurį nusileidome stačiais laiptais. Kitas – etnokultūrinis Šilėnų kaimas. Tai tarsi muziejus lauke. Šilėnų kaimas pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1500 metais kaip LDK ir Lenkijos karaliaus Aleksandro dovana dabartinei Vilniaus arkivyskupijai. Gal tai lėmė, kad šis kaimas tapo pirmuoju kaimu Vilniaus rajone, turinčiu savo herbą. Jis tebepuošia kaimą ir dabar.

Viduryje kaimo – simpatiška 1725 metais pastatyta bažnytėlė, kurioje sekmadieniais vyksta pamaldos lenkų kalba, o vietos, kur atsisėsti, sunku rasti, nes į mišias susirenka visų apylinkių gyventojai. Netikėta, kad ant bažnyčios tvoros yra surengta  Dariaus Chieliausko ir Tado Kazakevičiaus fotografijų parodos „Praeities beieškant. Šilėnai“ nuotraukų ekspozicija.

Nuo Šilėnų kaimo einant į kalną, reikės tipenti ne įprastu miškams takeliu, o akmenimis grįstu keliu. Tai brukas, kitados vedęs į Legotiškių dvarą – tarpukariu buvusią Vilniaus universiteto poilsiavietę. Deja, šis dvaras sovietmečiu buvo nugriautas.

Šilėnų apylinkėse prieš 200 metų pradėtos pinti verbos iš įvairių spalvotų žolelių. Jei nori išmokti pasigaminti tradicines Vilniaus verbas, užsuk į Čekoniškių verbų ir buities seklyčią.

Tai tik keli įdomiausi dalykai, kuriuos pamačiau ir apie kuriuos sužinojau vaikščiodama pažintiniu taku. Bet jame dar gali pamatyti du šaltinius, mitologinius „Trijų brolių“ akmenis Neryje, lietuviškų orchidėjų pelkę bei tiesiog pasigrožėti lietuviškais miškais.