(Ne)malonūs nuotykiai Albanijoje

Šių metų kelionės po Balkanus metu daugiausiai nuotykių  ir (ne)malonių siurprizų patyrėme Albanijoje. Plius į ją važiavome jau su neigiamu nusiteikimu ir nerimu širdyse, nes daug prastų komentarų buvome radę internetuose. Nepravažiuojami keliai, sukti žmonės, vogti mersai ir t.t. Kiek tame tiesos – papasakosiu.

Sostinė Tirana: kas kaip moka, taip ir važiuoja

Pagrindinis viešnagės Albanijoje tikslas buvo kalnai ir plaukiojimas po Komani ežerą, bet pakeliui trumpam užsukome į sostinę Tiraną. Ir norėjome kuo greičiau iš jos sprukti… Nesu mačiusi naglesnių vairuotojų. Ypač tokios yra merginos: be baimės įlenda prieš tave, užtveria kelią, nepraleidžia. Tiek moterys, tiek vyrai kamštyje iš trijų važiuojamų juostų padaro penkias! Todėl keliuose yra didžiulė netvarka ir chaosas. Labiausiai pribloškė, kad vietiniai nepraleidžia net policijos su švyturėliais. Jei manai, kad italai važinėja netvarkingai, tai jų vairavimą padaugink iš trijų kartų ir žinosi kaip vairuoja albanai. Tad jei planuoji važinėti po Tiraną automobiliu, nusiteik išbandymams.

Mes lengviau atsipūtėme, kai išjudėjome iš ten.

Pagrindiniai verslai – kavinės ir mašinų plovyklos

Už Tiranos eismas – pakankamai tvarkingas, todėl buvo galima pasižvalgyti po gyvenvietes. Lyginant Albaniją su, pavyzdžiui, Serbija, man pasirodė, kad albanai gyvena geriau. Pakelėse mažiau šiukšlių, trobos – didesnės ir primenančios kurortines vilas.  Kas antras namas – kavinė arba automobilių plovykla. Pastarojoje vyrukai mašinas plauna rankiniu būdu – vandenį purškia šlanga.

Užsižiūrėjusi į vikriai besidarbuojančius albanus, nepastebėjau, kaip  išvažiavome iš pagrindinio kelio ir pradėjome kilti į kalnus siaurais keliukais link kempingo. Kuo toliau – tuo labiau kelias prastėjo, kol liko vos keli asfalto trupinėliai. Turėklų ar atitvarų tas kraštas  niekada nebuvo matęs. Tie 30 kilometrų, kuriuos važiavome daugiau nei valandą, buvo baisiausi mano gyvenime… ir aš visiškai neperdedu! Temo, jokių gyvenviečių, jokių kitų automobilių, siauras duobėtas kelias, ant jo besivoliojančios uolienos, o skardžio apačioje – išsižiojęs ežeras, laukiantis kol kas nors įkris į nasrus…

Pradėjome dvejoti, ar reikia toliau važiuoti, bet, deja, neturėjome kito pasirinkimo – kelias buvo toks siauras, kad jame apsisukti buvo neįmanoma. Pravažiavome vieną trobą, kur vietiniai žiūrėjo į mus išpūstomis akimis. Mes  į juos – taip pat. Gal ten kokie mafijozai suka nešvarius reikaliukus. Kad tik mūsų nepasivytų ir nelieptų toliau pėsčiomis keliauti…

Kempingas po tiltu

Visgi vidury kalnų esantį kempingą pasiekėme laimingai. Šeimininkas, pamatęs mūsų paklaikusias akis, bandė sušvelninti situaciją ir linksmai juokavo apie prastą kelią. Cha cha cha… Spėk, ar man buvo juokinga…

Drebančiomis kojomis apėjome ir apžiūrėjome nakvynės vietą. Lyg turėtume galimybę rinktis kitą… Kempinge wc, dušas ir kambariai, kuriuos galima nuomoti, buvo įrengti po tiltu. Labai įdomus ir originalus sprendimas. Nors viskas buvo gan sena, neprižiūrėta, bet už tad pigu – 7 eur. už naktį.

Labas rytas, nauji dienos nuotykiai!

Nors pavyko gerai išsimiegoti, bet sapną reikėjo nutraukti anksti, nes ryte turėjome keliauti link prieplaukos, iš kurios – keltu plaukti po Komani ežerą. Kadangi smarkiai lijo, kempingo šeimininkas pasigailėjo mūsų ir automobiliu pametėjo iki prieplaukos. Pakeliui dar prigriebė draugelį, nuo kurio garavo vakarykščio baliuko kvapelis. O gal jau ir šiandienos, kas tuos vietinius albanus supaistys…

Kol aš stebėjausi, kaip 8 val. ryto galima būti su kvapeliu, pravažiavome tunelį, už kurio – prieplauka. Jei tą vietą taip galima pavadinti…

Mašinų stovėjimo aikštelės nebuvo, automobiliai, laukiantys, kada galės įvažiuoti į keltą, buvo padrikai išsibarstę laisvame plote, šalia baubė karvės, kurios taip pat laukė eilės į laivą. Be mūsų kelto, į kurį pirkome bilietus pas kempingo  šeimininką, prieplaukoje buvo prisišvartavęs dar vienas keltas ir krūva mažų laivukų. Vietiniai, kurie neišgalėdavo keltis keltais, keliaudavo laiveliais.

O į mūsų keltą rinkosi mokiniai bei vokiečiai turistai, kurie bandė į keltą įvažiuoti savo autobusiukais ar kemperiais. Prieplauka – visiškai nepritaikyta kelti didesnes mašinas. Kad kemperis įvažiuotų, vietiniai pridėjo akmenų, virvių ir kt. Vokietis vargo visą valandą, kol pavyko įvažiuoti.

Maži laiveliai su keleivėmis karvėmis pajudėjo, kitas keltas – taip pat, o mes išlingavome paskutiniai. Kadangi lauke lijo, sėdėjome kajutėje greta vietinių moksleivių, kurios 3 val. dainavo ir šoko. O mes, kaip kokie pensininkai, miegojome 🙂 . 

Kol užliūliuoti albanų dainų snaudėme, atplaukėme į prieplauką. Ji buvo dar tragiškesnė nei pirmoji…

Jei pirmoji buvo asfaltuota, tai šitoje – jokio asfalto. Net lengvosios mašinos neužkilo į kalniuką – vietiniai sušokę stūmė jas. O vokiečių kemperis nepajudėjo iš vietos. Po gero pusvalandžio trūkčiojimų pirmyn-atgal, buvo nuspręsta plaukti iki kitos prieplaukos. Pastaroji buvo geresnė, tad kemperis išjudėjo iš kelto. Net plojome.

Azija Europoje

Palydėjus vokiečius, turėjome su tuo pačiu keltu grįžti atgal. Nors keltas jau vėlavo valandą, įgula visiškai neskubėjo – nuėjo į kavinę atsigerti kavos. Mes irgi pasekėme pavyzdžiu, dvi kavos kainavo apie 1,5 eur (čia tai kainos).

Išplaukus atgal pastebėjome, kad laive likome aš su Romu ir keturi albanai, iš kurių trys – įgulos nariai. Kuo mažiau žmonių – tuo mums geriau. Vieni patys sėdėjome denyje tris valandas.

Labiausiai pasisekė, kad plaukiant atgal lietus baigėsi, debesys išsisklaidė ir pasirodė saulė.

Pamatėme tikrąjį krantų grožį. Iš žydro ežero kyšojo žalios kalnų viršūnės. Pasijutome kaip kokiame Tailande! Tikra Azija Europoje!

Besidžiaugiant gamta, susidraugavome su įgula. Vienas jų pavaišino šildančiu gėrimu. Labai tikiuosi, kad laivo kapitonas to gėrio neskanavo…

Nors per pastarąjį laiką daug įdomių situacijų patyrėme, bet ant vietinių negalėjome pykti. Net ir tada, kai prie kelto priplaukė vietinis albanas mažoje valtelėje, kur įšoko vienas kelto keleivis. Mums keista, jog taip nesaugiai elgiasi, jiems – tai įprasta. Kur noriu, ten išlipu iš kelto 🙂 .

 Į krantą grįžome šešiese, susimojavom su įgula ir stebėdamiesi prieplaukomis patraukėme pėsčiomis link kempingo. Komani ežeras yra dirbtinis, užtvenktas iš upės. Norėjome iš arčiau pasižiūrėti į užtvanką ir į elektrinę, bet prie jos arčiau prieiti nepavyko, nes prie jos esanti  apsauga varė mus šalin.

Grįžus į kempingą, atsisveikinome su šeimininku ir patraukėme atgal tuo pačiu tragišku keliu, kuriuo dardėjome vakar naktį. Dieną jis jau nebebuvo toks baisus, juolab, kad jau žinojome, ko tikėtis.

Grįžtant užsukome pavakarieniauti į prie ežero įsikūrusį kitą kempingą ir kavinę.  Užkandžiai, pagrindiniai patiekalai, gėrimai dviem kainavo 20 eur.

Naktį – be lempų ir atšvaitų

Pavakarieniavę patraukėme toliau. Iš kalnų išvažiavome sutemus, bet, laimei, kelias buvo geras. Kita bėda – vietiniai, važiuojantys su dviračiais, motociklais ar dar kokiais savadarbiais traktoriais, juda keliais be atšvaitų ir be lempų! Pėstieji šalikelėmis šlaistosi irgi tamsūs kaip šmėklos.  Siaubas!

Reziumė

Kai kurie keliai tikrai buvo iššūkis – tiek infrastruktūra, tiek vairuotojų elgesys keliuose. Mersai Albanijoje tikrai yra populiarūs. O žmonės, kuriuos sutikome, buvo labai draugiški, paprasti ir malonūs.

Trumpai  pažinome Albaniją, bet kitą kartą jau drąsiai ją lankysime, nes kad ir kiek cirkų matėme, mums Albanija kelia malonius prisiminimus ir šypsenas. Grįšime dar čia.

Naudinga žinoti:

Albanijos valiuta – Albanijos lekas. Kursas buvo 109 ALL =1 EUR.

Pietūs dviem – 20 eur.

Kuras  – 1,43 eur už litrą.

Keliai – greitkeliai geri, kalnuose arba tolimuose rajonuose labai suprastėja.

Žemėlapyje – išsidėsčiusi pietų Europoje. Ribojasi su Juodkalnija šiaurėje, Kosovu šiaurės rytuose, Šiaurės Makedonija vakaruose, Graikija pietuose.

Pasidalink:

Susiję įrašai

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *