Skersai-išilgai po salą

Madeira – aktyvių keliautojų sala, kadangi joje apstu vietų bėgiojimui, kopimui į kalnus ar žygiams palei levadas. Nors mums per dieną nueiti keliasdešimt kilometrų yra visiška norma, bet atostogų metu nuvaryti savęs nuo kojų nenorėjome, tad dvi atostogų dienas skyrėme poilsiui – vieną dieną gulėjome prie baseino, o kitą – paskyrėme kelionei automobiliu aplink visą salą. Rekomenduoju ir tau vieną dieną apsukti ratą aplink visą Madeirą, kad galėtum rinktis, į kurią salos dalį dar sugrįžti kitą dieną.

Tripo aplink salą metu važiavome palei pakrantę bei kalnų keliais, nors buvo galima rinktis ir shortcut‘us. Bet vaizdai su neriančiomis uolomis į vandenyną mums buvo mielesni, nei viena, nuobodžiai besitęsianti greitkelio linija. Pajudėję iš Funšalio į salos vakarus, užsukome į šias vietas:

  • Eira do Serado esanti apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria idiliškas vaizdas į tarp kalnų įsispraudusį mažytį miestelį. Pasakojama, kad toje vietoje vienuolės slėpdavosi nuo salą užpuldinėjusių piratų.

  • Kabo Žirau (Cabo Girao) – turbūt lankomiausia salos apžvalgos aikštelė, kadangi joje sutikome daugiausiai turistų. Užsukti tikrai vertėjo, nes nuo šios vietos atsiveria nuostabus vaizdas į salą, o kvapą užgniaužia pažiūrėjus žemyn: po kojomis – stiklinės grindys ir krantą daužantis Atlantas.

Automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje galima palikti mašiną, yra prie kavinės „Mirador de Cabo Girao“.

  • Ponta do Sol – jaukus miestelis pietvakarinėje salos dalyje, kuriame saulė lepina pliažinėtojus paplūdimiuose. Tik neapsigauk – Madeiros pliažai – nubarstyti akmenimis, tad rankšluostį pasitiesus ant žemės ilgai neišgulėsi. Bet šioje vietoje galėsi panardyti, nes girdėjau, kad šalia šio miestelio yra nuskendęs laivas, kurį apžiūrėti mėgsta narai.
  • Porto Moniz – miestelis šiaurės vakaruose, garsėjantis lavos baseinais. Šie natūralūs baseinai susiformavo iš ugnikalnio išsiveržusiai lavai sutekėjus į uolų plyšius. Tikrai netradicinė ir įdomi maudynių vieta. Beje, norint išsimaudyti lavos baseinuose, reikės pirkti bilietą.

  • Šiaurinė pakrantė – būtent čia galima išmėginti savo drąsą važinėjant apleistais kalnų keliais. Važiuojant vienu jų jaučiausi kaip siaubo filme – ant kelio vartėsi nuskilusios uolos, tunelyje degė blanki raudona šviesa, vienu metu pradėjusi mirkčioti ir… staiga visiškai užgesusi. Filmo kulminacijai trūko tik po ratais iššokančios giltinės. Ir dabar šiurpuliukai per nugarą eina…

Visgi – tai buvo ne siaubo, o romantinis filmas, tad po adrenalino dozės pulsą sumažino šiaurinės pakrantės gamta – didingi kalnai, su purslais neriantys į vandenyną. Mums šiaurinė dalis taip patiko, kad dar vieną atostogų pusdienį skyrėme būtent jai.

  • Cabo Aereo Cafe (Sao Jorge vietovė) – kavinukė šiaurėje, kur rekomenduoju užkilti pasigėrėti prieš akis išnyrančiais kalnais.

Beje, šiaurinėje pusėje yra vėsiau nei pietuose, dažnai kabo debesys, o kalnai, paskendę rūke, atrodo dar mistiškiau. Jei tau norėsis saulės, tuomet prieš važiuojant į šiaurę, būtinai pasitikrink tos dienos orus ir įsitikint, ar meteorologai nemeluoja, žiūrėdamas į web kameras.

  • Šv. Vinsento (São Vicente)  urvai – šioje vietoje galima apsilankyti Vulkanizmo centre, susipažinti su ugnikalnių išsiveržimais, pasivaikščioti po urvus, kuriuos išgraužė lava. Mes šio centro nelankėme, o tiesiog pasigėrėjome miesteliu.
  • Santana – maža gyvenvietė, garsėjanti Madeiros simboliu – trikampio formos, ryškiais, šiaudinių stogų nameliais. Šioje vietoje ilgai neužsibūsi, nes joje daugiau nieko įspūdingo nėra, bet nuotrauką pasidaryti prie namukų verta 🙂

  • Porto do Cruz – čia stabtelėjome papietauti. Išsirinkome kavinukę ant vandenyno kranto, užsisakėme ką tik pagautos žuvies, sukirtome viską pirštus apsilaižydami ir pasistiprinę važiavome toliau.
  • Pico do Facho apžvalgos aikštelė į Machico. Užkilus į šią apžvalgo aikštelę, galima pamatyti tiek ilgąjį pusiasalį į rytus nuo Machico, tiek ir šv. Lorenzo iškyšulį bei į oro uostą besileidžiančius lėktuvus. Nors aikštelė neprižiūrima ir aplink mėtosi šiukšlės, stengiantis nežiūrėti po kojomis, o stebėti tolį, galima skaičiuoti besileidžiančius lėktuvus.

  • Santa Cruz miestelis, įsikūręs rytinėje salos dalyje, kelis kilometrus į pietus nuo Madeiros oro uosto. Miestelio lankomiausias objektas – 1533 m. pastatyta bažnyčia.

Važinėjant po mažus miestelius, rekomenduoju sustoti prie vaisių pardavėjų. Jie gėrybes pardavinėja dvigubai pigiau nei salos sostinėje, tad būtent kaimeliuose verta įsigyti Madeiroje auginamų išvestinių vaisių, kaip antai, bananasą – banano ir ananaso hibridą 🙂

Apvažiavus Madeirą skersai-išilgai, įsitikinau, kad ši vieta tikrai yra Atlanto perlas, nes aplankytos vietos yra viena už kitą gražesnės, į kurias norisi sugrįžti ne kartą.

 

Pasidalink:

Susiję įrašai

Žydintis Funšalis

Savaitę bastėmės po Madeiros kalnus, bet šiek tiek laiko skyrėme ir miestui – sostinei Funšaliui. Pastarasis – tikrai šarmingas dėl

Mažai žmonijos paliesta vieta – šv. Lorenzo ragas

Trečioji diena saloje – vėl aktyvi ir kupina nuostabių vaizdų. Aplankėme šv. Lorenzo ragą (Ponta de Sao Lourenco) – labiausiai į

Aukščiausia viršūnė mano gyvenime

Kiekvienų atostogų metu man norisi užkariauti bent vieną viršukalnę. Į Madeirą važiavau su tikslu – užkopti į auščiausią jos kalną,

One Reply to “Skersai-išilgai po salą”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *